Išlaisvinkime mamas iš supermamų įvaizdžio. Jos neegzistuoja!

Kartą išgirdau tokią mintį: „Mes jau seniai nebesakom savo nuomonės, o jei pasakom, kiti galvoja: oho kokia drąsi mama atsirado“ (A. Lansbergienė). Šitie žodžiai man taip giliai įstrigo ir sukėlė daug minčių. Tad jei turite laiko, kviečiu paskaityti netrumpą, bet drąsią mano mamišką nuomonę.

Turbūt kiekviena mama savo galvoje turi susikūrusi supermamos vaizdą. Vienoms tai truputį pamišusi, kitoms - viską spėjanti, o trečioms - graži ir gera mama. Mano supermama yra ta, kuri TEISINGAI augina vaikus, kuri visada turi TEISINGĄ nuomonę ir skuba ja pasidalinti (o kartais net piršti), kuri vadovaujasi TEISINGOM teorijoms ir yra TOBULA mama. Mano supermama sako:

Aš labai myliu savo vaiką ir viską galiu dėl jo padaryti: pirmiausia, tai aš tik už natūralų gimdymą BE JOKIŲ VAISTŲ; maitinu TIK KRŪTIMI, nes taip geriausia vaikui ir maitinsiu, kol pats atsisakys; mes miegame kartu, nes taip geriausia kūdikiui; einu į lauką su vaiku bent du kartus per dieną, nes vaikui LABAI SVEIKA KVĖPUOTI GRYNU ORU; auginu vaiką ekologiškai ir sveikai, nes rūpinuosi jo sveikata; košytes verdu TIK PATI; na jau aš savo vaikui tai neduodu JOKIŲ SALDUMYNŲ, jis net pats supranta, kad kruopos yra sveika ir skanu; mano vaikas jau pats moka valgyti ir yra pats protingiausias ir geriausias vaikas; aš VISĄ SAVO LAIKĄ skiriu vaiko lavinimui ir ugdymui, kad iš jo išaugtų antrasis Enšteinas; jis niekada neverkia, tik šypsosi ir džiugina tėvelius; jokių vaistų, nes FARMACIJA SAVAIME YRA BLOGIS!; aišku aš prieš skiepus, nes mano vaikas neserga ir to pramano jam nereikia; mūsų organizuojamos šventės pačios pačiausios, nes į jas įdėta tiek meilės, grožio ir estetikos, kuri, beje, labai svarbi ir kūdikiui, kad lavintų jo skonį; mano vaikas visada aprengtas geriausių firmų drabužiais; na o visų savo nuostabiausio vaiko pasiekimų net nebevardinsiu, nes neužteks interneto resursų, kol visus surašysiu...Ir dar pamiršau paminėti, kad mūsų tėtis taip pat pats geriausias, nes supranta, kad mamai reikia poilsio, visur mane išleidžia, kasdien namo parneša gėlių ir išbučiuoja vaiką.

Kažkada aš buvau baisi darboholikė. Ir manau tai ta mano savybė, kurios niekada neatsikratysiu. Tapus mama ta savybė tarsi virto supermamos pavidalu ir ėmė valdyti mano vidų. Vis dažniau ėmiau jaustis kalta, kad per mažai laiko skiriu vaikui, kad duodu jam čiulptuką, kad nemoku auklėti (nors turbūt metinukui auklėjimo terminas net netinkamas), ėmiau klausti savęs, ar tikrai darau gerai, kartais net rinktis tarp savo ir vaiko interesų. Šiandien aš mokausi būti tiesiog MAMA, be jokios etiketės. Būti supermama yra gerai! Aš norėčiau ja būti. Ir visos tos teorijos, tikriausiai, yra teisingos. Bet būti normalia mama, kuri ne visada sužiūri savo vaiką, kuri duoda vaikui saldainį ar neina su juo į lauką, taip pat yra gerai. 

Nuskambės galbūt piktai, bet man kartais pasidaro net bloga nuo tokios tobulos motinystės. Ar supermamos aksioma iš tiesų egzistuoja?

Aš manau, kad būti supermama šiais laikais yra madinga. Kaip rodo mano metinė mamystės patirtis, tokiomis temomis kaip gimdymas, žindymas ir vaiko primaitinimas su mamomis geriau iš viso nediskutuoti. Visos skuba dalinti TEISINGUS patarimus, nors koks yra tikrasis tos mamos požiūris niekas nežino. O adresatė, sėdinti kitame interneto gale, ima idealizuoti supermamą ir siekti būti tobula. Šioje vietoje turiu prisipažinti, kad madai kartais pasiduodu ir aš: dažnai nutyliu savo nuomonę arba linkčiodama pritariu tam, kas dabar „ant bangos“. Juk rašyti apie supermamą irgi yra šiek tiek madinga :) Mada – galingas dalykas. Juk vien prasitarus, kad mano liberaliu požiūriu informuota moteris vis tik turėtų teisę rinktis natūralų gimdymą ar CP, man iš karto būtų parašytas nuosprendis, kad visiškai nesuvokiu, ką kalbu ir net vien tokiom kalbom keliu pavojų kūdikiui.

Bet šį kartą aš noriu būti savimi ir pamaištauti prieš visas tas teisingas teorijas. Šiandien manau, kad esu gera mama tokia, kokia esu ir klaviatūros pagalba nebandau piešti savo įvaizdžio. Aš nebijau savo nuomonės, nors ir ne visada galiu ją pagrįsti. Galbūt daugelis jau dabar pagalvojo „oho kokia drąsi mama atsirado“, bet prieš pradėdama noriu paklausti: ar Jums mano vaikas atrodo nelaimingas? nemylimas? neprotingas? nuskriaustas?

 

Aš manau, kad mano sūnus yra laimingas, sveikas, nepažeistos psichikos, socialus, empatiškas. Neatmetu prielaidos, kad matau, tai ką noriu matyti, bet mažų mažiausiai mano vaikas yra normalus. Mano vaikas ne tik šypsosi, jis ir verkia, ir klykia, ir zirzia, todėl man motinystė nėra kažkokia Everesto viršūnė ar idiliškas rojus. Kaip ir eilinė mama, pavargstu per dieną nuo dygstančių dantų zirzimo, sauskelnių keitimo, 10,5 kg kilnojimo, košių virimo ir virtuvės šveitimo po jos valgymo, nuo nemigo naktų, o dar labiau pavargstu nuo nuolatinio sizifinio stalčių tvarkymo. Aš ne visada sužiūriu, kur yra mano Fernandas Magelanas ir dažnai išgirstu kaukiančias sirenas, o tada pamatau privertą pirštą, praskeltą lūpą ar dar vieną mėlynę ant kojos... Bet ar nors vienas vaikas užaugo be mėlynės, neverkęs, be isterijos priepuolių, nesirgęs, neapsiseilėjęs, neatpylęs...?

Paklausus patarimo, kaip lengviau nutraukti žindymą, supermamos dažniausiai (nesigilinant į klausimo esmę, kada klausiančioji nori nutraukti žindymą, dėl kokių priežasčių ir kitų aplinkybių) be jokio patarimo konstatuoja, kad nieko geriau tavo mažyliui už žindymą negali būti. Vienos sako, kad žindyti reikia bent 3 mėn., kitos - būtinai iki pusmečio, trečios (jau tikrai gerai apsišvietusios) cituoja PSO rekomendacijas vaiką žindyti bent iki 2 m., o geriausiu atveju iki kol pats atsisakys. Mano požiūriu, dabar tvyro toks truputį žindymo fanatizmas, kai kuriasi žindančių mamų bendruomenės, žindymo konsultacijų linijos, asociacijos, visur skamba šūkiai už viešą žindymą, o žindančios mamos visiems giriasi, kiek ilgai žindo savo kūdikį (kažkodėl labai įstrigo mamos, žindančios savo šešerių metų dukrą, atvejis). Aš tikrai esu už žindymą ir palaikau visas žindančias mamas!!! Galbūt reikia ir tos visos informacijos, bet kas per daug, tas automatiškai iššaukia priešingą reakciją. Na, bent šį kartą man kažkaip norisi prieš visa tai pamaištauti :) Juk nesikuria pampersų keitimo technikos organizacijos ir vargu, ar surasčiau, kas mane pakonsultuotų telefonu, kaip aprengti vaiką einant į lauką, nors tie klausimai man atrodo ne mažiau svarbūs vaiko auginime kaip ir žindymas.

Taigi grįšiu prie užduoto klausimo, kaip lengviau nutraukti žindymą. Aš pati tokio klausimo niekada neuždaviau ir turbūt neužduosiu. Dėl to, kad metinė patirtis jau parodė, kokių atsakymų susilaukčiau :) Ir tokio pobūdžio atsakymai iš tiesų varo į didelę neviltį, nes klausiančioji mama, matyt, iš tiesų ieško pagalbos sau ir nenori, kad kankintųsi jos kūdikis / vaikas. Juk net žindymo teorija sako, kad žindymas susideda iš dviejų polių: mamos ir vaiko. Tai reiškiasi ne tik iš vaiko! Kai aš pradėjau žindyti jau buvau perskaičiusi visas tas TEISINGAS žindymo teorijas ir iš tiesų nebuvau visiškai apsisprendusi, kiek laiko tai tęsiu (žinojau, kad pieno bus tiek, kiek norėsiu, kad būtų, todėl žindymo trukmė priklauso tik nuo manęs), tad pradėjau ieškoti atsakymų. Ir nors žindymo teorija yra pagrįsta rimtais argumentais, mane ji įtikino žindyti iki metų ir tęsti to ilgiau neatradau nei argumentų, nei noro. Pavargau. O galbūt čia labiau tiktų principas, kad žmogus atranda tokius argumentus, kuriuos nori atrasti. Tačiau ilgai, ilgai, ilgai galvojau (dar prieš nutraukiant ir jau nutraukus), ar aš tikrai darau gerai. Juk mano supermama tai žindo iki kol vaikas pats atsisako... Ir kaip jau minėjau, mokausi būti tiesiog mama, tad tikinu save, kad dėl to nesu nei blogesnė už supermamą, nei mažiau mylių savo vaiką. Tik įtikinti save nėra taip lengva...

Besivaikydama vienos iš tų madingų teorijų pasiguldžiau vaiką miegoti drauge. Po 4 mėnesių eksperimento sūnus išsikraustė į savo lovytę ir nuo tos nakties miegojo kur kas ramiau: mažiau muistėsi, kėlėsi gal vieną kartą mažiau, visiems nebebuvo taip karšta ir miegas atrodė kokybiškesnis. Ar turėjau jį versti miegoti drauge, nes taip rašo teisingos teorijos, nes man taip būtų patogiau žindyti? Aš už teorijų žinojimą, bet taip pat ir racionalų jų vertinimą bei taikymą praktikoje. Vieniems jos tinka, o kitiems, deja, ne. 

 
Savo sūnui pati neperku saldainių, dešrelių, bulvių traškučių ar kietojo sūrio, juk jam dar tik metai! Bet taip pat prisipažinsiu, kad šių produktų jis jau yra ragavęs. Svečiuose nuo stalo ar kraustydamas šaldytuvą. Aš ne supermama, netrauksiu iš burnos kąsnio ir nepergyvensiu dėl to. Stengiuosi maitinti sūnų sveikai, 99 proc. košių gaminta namuose, bet dėl vieno kito nesveiko kąsnio, neekologiško banano ar kelių raudonų taškelių ant skruosto neuždarau savęs į sielvarto kalėjimą. Mes ir patys nesam veganai, žaliavalgiai ar dar kokios nors rūšies sveikuoliai, tad nesistengiam ir sūnui kurti dirbtinių sveiko gyvenimo sąlygų. Bet sūnus yra tas gyvenimo variklis, kuris verčia pasitempti ir kaskart pagalvoti, ką dedam į burną. Juk mes jam - gyvas pavyzdys.

Man visiškai negėda, kad mano vaikas aprengtas dėvėtais drabužėliais, o ant jų nėra jokio žinomesnio brand'o, taip pat, kad jis džiaugiasi dėvėtais žaislais, o atsidžiaugus aš juos vėl grąžinu į rinką. Aš, laikanti save protinga ir gera mama, taupau šeimos biudžetą tokiems daiktams, kurie yra nerealiai trumpo laikino naudojimo. Taip pat prekybos centruose seku akcijas ir dažniausiai perku sulaukusi jų. Manau, kad daugelis taip daro, tik pasakyti, kad taupau „ant vaiko“ atrodo tarsi gėda. O dar visai neseniai nusprendžiau, kad kuo prastesniais rūbais mano sūnus bus aprengtas, tuo man jų bus mažiau gaila ir vaikas galės daugiau terliotis, purvintis, laistytis bei turėti daugiau džiaugsmo.
 

Į lauką mes kartais neinam ir kelias dienas iš eilės vien dėl to, kad aš tingiu. Na ir tos kelios dienos gyvenimo tikrai neapvertė aukštyn kojom, iki šiol sūnus nesusirgo laukofobija.

Ir dar šiek tiek apie lauką: aš beveik niekada nepataikau aprengti vaiko normaliai. Dažniausiai perrengiu per šiltai, bet kelis kart sušaldžiau iki slogos. Nežinau, ar kada nors iš viso išmoksiu tinkamai parinkti rūbus..? Geriau pagalvojus, turbūt dėl to ir vengiu eiti į lauką :)

 
Norėdama laimėti sau dar bent 5 min. laisvo laiko mesteliu sūnui įdomų daiktą ar atidarau puodų stalčių. Žinoma tuo laiku aš jo nelavinu, neužsiimu, ne visada sužiūriu, bet būti 110 proc. atsidavusia vien vaikui aš net nemoku.

O kiek egzistuoja vaiko auklėjimo teorijų! Ir visos atrodo tokios protingos ir įtikinančios... Ar aš galiu auklėti vaiką be jokios teorijos? Tiesiog pagal šeimos vertybes, motinišką suvokimą?

Aš nebijau sūnui nors ir 1000 kartų per dieną pasakyti NE, nes manau, kad vaikui yra gerai žinoti, ką lietuvių kalboj reiškia žodis negalima.

Deja, bet kartais pademonstruoju sūnui savo silpnumą ir pakeliu toną (nerėkiu, nesikeikiu, bet kur kas garsiau pasakau, kad NEGALIMA!!!) gavusi netikėtą smūgį iš medinio plaktuko ar radusi unitaze plaukiančius dantų šepetukus. Ir šituo aš visai nesididžiuoju, tik noriu pasakyti, kad būti visada švelniai tobulai neįmanoma.

O jei prakalbau apie tas ribas, tai vis dažniau imu suprasti, kad jas namuose nustato sūnus, o ne aš.

Nenoriu nupiešti savo motinystės portreto tamsiausiom spalvom. Toli gražu taip nėra. Galbūt pakartosiu banalias frazes, bet jos tikrai yra tiesa. Kad ir kiek būčiau pavargusi – vaiko šypsena atperka viską. Motinystė suteikia gyvenimui prasmės ir šeimyninės pilnatvės. Tampi iš ties kažkam reikalingas, už kažką atsakingas. Kai kurios moterys įgyja daugiau pasitikėjimo savimi.

Aikčioju nuo kiekvieno vaiko pasiekimo ir kartais nejučiomis su juo susitapatinu kalbėdama pirmojo asmens daugiskaita ar perdėm didžiuodamasi jo sugebėjimais tarsi savo. Naktimis vis dar šokinėju nuo kiekvieno jo apsivertimo ir bent 3 kartus išlipu iš lovos užkloti. Dėl kiekvieno viruso kaltinu save ir daugiau lepinu sūnų. Džiaugiuosi kone kiekviena didesne mažo žmogučio švente. Ištirpstu nuo mažyčių rankų apkabinimo.

Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti jo lavinimui ir nuolat ieškau naujų idėjų, bet tikrai ne visą savo gyvenimą. O jei atvirai, galiu pasakyti, kad to laiko per dieną vidutiniškai skiriu 2 valandas (t.y. tas laikas, kurį mes žaidžiam kartu, skaitom knygutes, tyrinėjam naujus daiktus, mokomės rodyti ate, sakyti ačiū, einam į lauką, dūkstam, būnam apsikabinę, pasitinkam tėtį ir t.t.). Visą kitą laiką skiriu kitoms savo pareigoms, t.y. vaiko priežiūrai, nes vien žaidimais švarus ir sotus neliksi, sau, kaip žmogui, vyrui kaip žmona, šeimai kaip moteris, artimiesiems kaip dukra, sesuo, draugė ir t.t. Vaikas nėra visas mano pasaulis, nors ir labai didelė jo dalis. Myliu savo vaiką ir ta meilė dažnai užtemdo akis, tačiau mylių ji žmogiškai, o ne platoniškai ir stengiuosi išlikti racionali. Noriu, kad mano vaikas augtų natūraliom šeimos sąlygom, matytų ir suprastų, kas yra laimė ir liūdesys, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip taupumas, žinotų, ką reiškia negalima, kas yra valgio ruošimas, kad verkti yra normalu, o gimtadieniui balionų galima rasti prekybos centre... Norėčiau, kad mano sūnus mokėtų pats pasirinkti.

Jei galvojate, kad aš nieko nesuprantu apie vaiko auginimą, šiandien galiu pasakyti, kad šį tą suprantu. Šį tą – tai reiškia ne viską ir net gi ne daug, tiesiog tam tikrais klausimais turiu savo nuomonę, kurią formuoja perskaitytos knygos apie visas tas TEISINGAS teorijas, šeimos pažiūros, Adomo nuotaika ir motiniška nuojauta. Nei vienos perskaitytos teorijos nepriimu kaip absoliučios tiesios. Stengiuosi savo kritiniu mąstymu atsirinkti, kas mane įtikina. Pastebėjau kad daugeliu klausimų tos teorijos būna netgi priešingos. Nors... iš tiesų, manau kad VIENA TEORIJA vis tik yra ABSOLIUČIAI TEISINGA: mylėti savo vaiką ir rodyti tą meilę.

Bet nesakau ir to, kad mano požiūriui turi pritarti dar bent viena mama.

Galbūt čia tik man būdinga savybė: išbandyti teorijas ir iš kiekvienos pasiimti tik kažkokią mažą dalį. Galbūt yra mamų, kurios vienos teorijos laikosi nuosekliai, o kitą visiškai atmeta. Vieną dalyką tai tikrai žinau! Mano supermama egzistuoja tik filmuose ir vadovėliuose. Ji visada pasitempusi, graži, laiminga, jos namai tvarkingi, o vaikai gražiai aprengti ir panašūs į vunderkindus. Taip pat supermama visada turi TEISINGĄ nuomonę bet kokiu klausimu ir laikosi visų tų teorijų (dėl to, kad tokia mama neegzistuoja :)). Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad supermamos įvaizdis yra net šiek tiek pavojingas moteriai, linkusiai į perfekcionizmą. Manau yra žmogiška būti eiline mama ir žmogiška tą pripažinti, nekuriant savo madingo įvaizdžio, tiesiog natūraliai stengtis būti geresne. 

 
P.S. Čia tik mano NETEISINGA nuomonė, aš nekuriu teorijos. Priešingai, kaip matote, aš net praktiškai išbandau visas tas TEISINGAS teorijas, bet po begalės eksperimentų supratau, kad tobulų mamų nebūna. 
Raktažodžiai: 

Komentarai

Nusivylusi namų šeimininkė... Nebūna tobulų nei tėvų, nei mamų, nei gyvenimų ir t.t. Kam čia dar eksperimentuot, kad tuo įsitikinti? Kas kaip nori, tas taip ir augina savo vaikus. Nebūtina jausti nuoskaudos, kad kažkam pavyksta nuveikti daugiau nei Tau.

Ooo, jau ir teisingų supermamų komentarai pasipylė :) Sėkmės straipsnio autorei, sutinku su jumis visais 100 proc :)

100 proc sutinku. Esu paprasta mama, ir esu zmogus, kuris klysta bei mokosi. Stengiuosi maziau vadovautis teorijomis ir vadovautis intuicija.

Šaunuolė mama.. pagaliau prabylame ir mes, NORMALIOS mamos.. mes ir pavargstame, ir ne visad astrodome tobulai..
Užtat mūsų vyrai turi savo nuomonę, ją gali laisvai reikšti.. jie nemiega atskirai, mes miegame lovoje su vyru, ne su vaiku..
Mūsų vaikai būna ir pasiutę, ne tik tobuli.. Ir mes juos baram, jei elgiasi netesingai.. Neretai dėl to pačios pykstame ant saves, bet yra kaip yra..
Mes vaikus duodame močiutėms/seneliams/tetoms, ir nesijaučiame dėl to kažkuo nusikaltusios - tai pramoga ir vaikui, ir atsipalaidavimas tėvams.. Mūsų vaikai lanko darželius, mes tame neįžvelgiame totalaus blogio..
Manau mūsų, netobulų mamų, yra dauguma, tik mes taip garsiai nerėkiame ir savimi taip nesigiriame, nes mes esam paprastos, tokios, kokios ir turėtų būti visos mamos..

Ačiū visoms skaitytojoms ir visoms mamos, kurios nepatingėjo pasidalinti SAVO mintimis! Juk kiekviena turi teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti garsiai. Vienos su manimi sutinka, kitos - ne, nes jos turi savo nuomonę. Dėl to džiaugiuosi, kad nesame visos vienodos ir kiekviena galime pasidalinti sava patirtimi, savais patarimais, savomis įžvalgomis. Ačiū ir toms, kurios papildė "netobulų mamų nuodėmių sąrašą". Tikrai įdomu skaityti :))))

super! mano sūnui beveik 3 metai, ir myliu jį be proto, tačiau "į kampą" keliauja bent 2 kartus per dieną. nemušu, nerėkiu, nesikeikiu, tačiau po sunkios darbo dienos tik taip susikalbu. ir svarbiausia vaikas supranta, kad tai, ką jis iškrėtė (po kelių sudrausminimų vistiek nukirpo visą "pinigų" medį, ištepė savo mašinėles nauju mamos veido kremu ar į klozetą sumetė viską, ką rado " ant greitųjų" po ranka ir t.t.) yra blogai ir pasėkmės yra būtent tokios. saldainiai: "neduosiu saldainių vaikui iki 4 metų.. pasvajok! pirmas išvykimas į svečius - saldainis, pas močiutes - saldainis ir t.t.". žinoma, viskas su protu, ir po 2 saldainių per dieną vaikas puikiai miega naktimis. o myliu jį be galo, ir jis mane myli. ir mes tai žinome. esame geriausi draugai. būna situacijų, kai tiesiog nebepajėgiu jam paaiškinti vaikų kalba, kas ką reiškia, tuomet pradedu kalbėti su juo suaugusių kalba - žiūri, klausosi, lyg ką suprastų, smagu žiūrėti :) ir aš vistiek jį myliu! o fainiausia, kai išeiname į lauką tokiu oru, nieko nėra nuostabiau, kaip stebėti vaiką, kuris raudonais žandais su šunimi sniege ar "pliulzoje" voliojasi iki pasiutimo :) tuomet gryžtui namo, su visais rūbais į vonią, perrengi, arbata ir miegot. ir mes tikrai irgi į lauką neiname keikvieną dieną. tai normalu. visiškai normalu. ir aš esu pati geriausia mama savo vaikui net nebūdama "tobula". meluoju, aš esu tobula mama savo vaikui ;) sėkmės normalios mamos ;)

Iš tikrųjų, tai nereikia niekam nieko įrodinėti, kaip ir teisintis, nes kiekviena gyvenam sau ir savaip, todėl ir epitetas "supermama" negali būti realus, nes motinystės/tėvystės etalono nėra. Kaip ir sakote, yra daug teorijų (ir praktikų), bet svarbiausia - turėti savo galvą ir širdį. Kiekviena šeima gyvena pagal savo supratimą, gyvenimo būdą, prioritetus, filosofiją ir t.t., taigi neturėtų būti linksniuojamos nei tos, kurios žindo iki kol vaikas pats atsisakys, nei tos, kurios pačios visai nežindo. Ir taip su viskuo: maitinimu, saldumynais, miegojimu, ėjimu į lauką, auklėjimu, ugdymu ir pan. Sutinku, kad spaudimas motinoms tikrai didelis, bet iš tiesų, mes neturime "atsiskaitinėti" nei giminėms, nei draugėms, pažįstamoms (kitoms mamoms), nei aplinkiniams nepažįstamiems (nejau nesate sulaukusios kreivų žvilgsnių, komentarų ir pamokymų dėl vaiko elgesio viešose vietose iš tų, kurie "geriau nusimano"?). Gražiai parašėte, ypač apie meilę vaikui, tik truputį atrodė, kad norite pati sau pasiteisinti, tik žinokite, kad tikrai nėra dėl ko. Savo vaikui esate pati nuostabiausia mama! Ačiū, kad rašote šitą tinklaraštį, dalinatės patirtimi ir jausmais, visos su jais susiduriam :)

superstraipsnis ;)

Labai geras ir teisingas straipsnis, nes netikiu, kad yra tokių tobulų mamyčių, kurios niekada nepavargsta ir augina savo vaikus tik pagal knygas.

Geras straipsnis.Įdomu,kai mama super tvarkinga ,ar tai neatsiliepia vaiko psichikai,jo nervingumui?

Įdomu kaip planuoti nėštumą, kad taptum super mamyte? Negi tikrai yra tokių moterų, kurios augina vaikus pagal knygas? Man tai skamba kaip iš fantastikos srities...