Ką reiškia būti ankstuko mama?

Spurda. Blaškosi. Neiššoks sugauta.  Širdis mano. Ji kaip laikrodžio švytuoklė, tik - tik. Tik stipriau. Atsuktum varžtelį ir skrietų... Kūliais ristųsi į ketvirtą aukštą. Prie durelių, kur dešimtys stiklinių namelių. Kur  Mažylio širdutė ritmiškai plaka paskubėjusi pamatyti pasaulio šviesą. Spurda. Už valandos. Už mažos valandos pirmą kartą  priglausiu savo trijų parų kūdikėlį prie krūtinės. Taip žadėjo, kad leis. Sako, vadinasi kengūros metodas. Man atrodo tai bus stebuklo metodas. Ir vieną nelabai ilgą dieną mažylis miegos taip pat ramiai, bet ne dėl šildomos stilinės lovelės ir intensyvios priežiūros, o tikro pieno lašelio lūpų kamputyje... Tikiu. Tikrai tikiu. Jau dabar jaučiu kaip mano švytuoklė prisipildys to motiniško gėrio, kuris paprastai turėtų užplūsti, kai suverkia vos gimęs rausvas kamuolėlis. Mes pradėjome savo istoriją kitaip. Išgąstis. Nerimas. Nepasiruošimas. Nepasitikėjimas. Būtinybė. Apsitaikymas su situacija. Tuštumo jausmas. Depresija. Arba žingsnis iki jos. Ir didelis tuštumo jausmas. Ir tada pakutenau mažulytį delniuką. Man net nusišypsojo pirma netikra šypsena. Pražydo. Iki pat pirštų galiukų, blakstienose ėmė suptis meilė. Supasi. Ir supasi. Nuolat pasiruošusi skrydžiui. Ir mes tikrai tikrai SKRISIME...20160218_171233.jpg

~~

Gimimas man pasirodė kažkoks ramus. Kaip teatre. Visko  daug: personažų,  techninis, aptarnaujantis personalas, kostiumai, šviesos, daugiau ir mažiau ryškesni aktoriai, įtampa...  Ir kartu viskas taip darnu ir sustyguota. Guliu sau ir stebiu teatrą. Vaidinu teatrą. Išgyvenu teatrą. Plojimai.

Štai ir pagrindinis herojus.

Arnas – prisegėme „etiketę“ ir tai tėra vienintelis  realus supratimas mano širdyje. Aš tiesiog  žinau, kad turiu 2080 g Arną.  Gimė jis 34 savaičių. Labai noriu jausti, kad jį turiu...

1 diena.jpg

Be jausmo širdyje, paprastai dar būna odos kontaktas, pieno kvapas... ir gėlės ant spintelės  prie lovos.

Pas mano palatos kaimynę visa tai buvo.  Ji matavo mažylei vilnones kojinytes ir mažylės tuščia lovelė visai neatrodė tuščia, kai ji šildėsi prie mamos krūtinės...

O pienas? Jo nėra, nei kvapo. Nei lašelio geltono, balto, stebuklingo. Bet,  bus. Žinau. Kažkodėl šią akimirką labiausiai liūdna dėl gėlių, bet dėl tokio „menkniekio“ nedrįstu niekam nė prasitart ir toliau kramtydama lūpą, bandau „iškramptyti“ kažkokį stebuklą.

***

Ar galiu užeiti? Ar galiu pakeisti sauskelnes? Ar galiu palaikyti?  Geriau rytoj – toks atsakymas  kas kart išmušdavo iš ramybės kelio. Pagimdžiau ir atidaviau. Intensyvios priežiūros palatoje aš ne mama, o svečias, besišypsantis pagal jų taisykles, nudėbusi akis didžiuojuosi jų darbo daromais stebuklais ir vis dėl to tyliai kenčianti mama, kuriai sunku susitaikyti su tokia būsena. Arno palatoje 7 lovelės. Du Arno lovelių kaimynai, nuolat pamiršta kvėpuoti, todėl reikalauja ypatingos priežiūros, čia pat ima pypsėti antibiotikų aparatas, kažkam skauda ir verkia, kiti nujaučia maitinimo laiką ir ima budintis, visus reikia nuprausti, nurengti, pasverti, pervystyti, pakeisti zondukus, pamaitinti. Paliečiant kiekvieną vaikutį prieš tai idealiai dezinfekuoti rankas. 7 lovelės ir viena Fėja. Fėja, kuria besąlygiškai pasitikiu, didžiuojuosi ir kuriai dėkoju, ir tuo pačiu  kramtydama lūpą tikiuosi apkabinimo ir  postūmio pasijusti labiau mama. Iš ties, kartą gal nevykusiai leptelėjau savo mažyliui, kad jį tuoj skriaus (turėjo keisti maitinimo zonduką). Fėja šyptelėjo: „aš padedu, tave nuskriaudė mama, nes per anksti pagimdė“.  Apsimečiau, kad neišgirdau, bet turbūt nusėdo į širdį...

Vieno mažylio mama padrąsino: „turi nusipelnyti Fėjų pasitikėjimą“. Arnui glostydavau skruostą ir į delniuką nuolat spraudžiau savo pirštą.  Frazę: „čia tavo mama“ turbūt išmoko mintinai, rodos sekiau ir pasakas, dalinausi slaptomis svajonėmis. Bent jau Arnas manimi tikrai tikėjo, jis tiek šypsojosi! Nuolat. Ir man atrodo jam vystėsi ne tik žindimo bet ir šypsojimosi refleksas.

1mėnesis.jpg

DSC05222_0.JPG

Man sakė, nusijuok ir tu, labai greitai jis pasivys kitus. Ir  man buvo labai sunku tuo patikėti.

oK 1 MEN.jpg

 Dabar man patikėti sunku, kad užaugo taip greit.

2mėn.jpg

Nestabilus kvėpavimas, zondukai, adatos, inkubatorius, šildoma lovelė, pieno trūkumas, nerimas, kaltė, savigrauža, namų ilgesys, nežinomybė beveik išdilo ir aš džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje ilgesnį laiką yra mielas ir jaukus kūdikėlis, paprastai jie per pirmus mėnesius įstoja į sumanių mažyliukų klubą ir taip greit išauga šliaužtinukus.

Arnas 2 (9).jpg

arniuko 3.jpg

Šiandien Arnas nesustodamas kvatojo porą minučių. Pirmą kartą kikenančiu balseliu. Aš visas jas svarsčiau kartu juoktis ar bliauti? Neapsisprendžiau, todėl  dėjosi keisti dalykai. Man atrodo, aš esu perpildyta besąlyginės meilės hormono. Norėčiau juo užkrėsti ir tave.

Spurda?

p.s. stebuklo metodas (kengūros) tikrai veikia, kaip ir besąlyginis mamos žinojimas - penktą parą po mažylio gimimo pasirodė pirmasis pieno lašiukas. Toks mažas, kad mažyliui net neužteko jo paragauti. Bet tai buvo labai stebuklinga pradžia. Kai mano vyresnėliui nesiseka, vis primenu užsimerkti ir sau pasakyti "aš galiu". Kartais ir  suaugėliams reikia patikėti ne tik vaikų bet ir savo galiomis.

Raktažodžiai: