Kaip gyvena daiktai, kuriuos saugome savo vaikams?

Tvarkiau vaikų rūbelius. Vieni, senokai išaugti, laukia mano nuosprendžio kaip su jais pasielgti, kiti - didoki, todėl kantriai tyko savo eilės.  Tarp „laukiančių“ drabužėlių ir baltas drobinis vokas. Ant jo išsiuvinėti inicialai. Viduje baltą pirmagimio šventę  - krikštynas - menantys  lininiai drabužėliai ir Krikšto  skraistelė. Saugau. Tik dar pati nežinau kam tiksliai. Užaugus parodysiu vaikui, kokio didumo kažkada jis buvo, jei nepatikėtų vaizdu nuotraukose. Pati paglamžysiu audinio skeltelę klaidžiojant prisiminimuose. Jau ne vieną kartą tai ir dariau, vis tvarkydama ir rūšiuodama drabužių krūveles.

 

 
Nors turiu du vaikučius, toks vokelis tik vienas. Pirminė saugojimo prasmė buvo vaikui. Dabar lyg suvokiu, kad tai kažkoks įpareigojimas. Inicialais puoštą vokelį, rodos, amžinai kažkas turės  dėlioti daiktadėžėse. Bet nuskriausti Hubertą pagal lygybės principą ir nesinorėjo... Hubertėlio šventei parinkau iš eilinių parduotuvių baltas kelnytes ir bodelį. 
 
 Drabužėlius  kasdieniniam vasaros nešiojimui pardaviau Mamų mugėje. Tikruoju Krikštynų drabužėliu vadinu skraistelę. Ją paskolino broliukas.
 
 
Kiškis. Balto lino (atlikusio nuo pirmagimiui siūtų drabužėlių), su inicialais ir mėlynomis trumpikėmis. Mažylis susidraugavo su juo krikštynų rytą.  Tokį, rodos, jau savą  „ragavo“ visą ceremoniją, fotosesijai jis suteikė žaismingumo,  šiandien jaukiai  papuošė namų interjerą, o kai ištiesus pirštelį kūdikiška kalba „m-m-m-mmmm“ ima jo prašyti, negailėdama duodu pažaist, patampyt už ausų, bandyti nuplėšti kepurę. Ir labai džiaugiuosi prisiminimu, kuris nemažiau jautrus nei krūva drabužėlių, bet šimtą kartų funkcionalesnis.
Huberto krikštynos
 
 
Raktažodžiai: