Mama pagal nuotaiką

Net kiekvieną panašią dieną išgyvenu skirtingai. Tik vienodai visiems sumigus atsidustu - net ir ilgiausia  pralėkė greit.  Savaitė. Mėnesis. Vasara. Didysis kas rytą ant šono pašukuoja grifką, pasakoja apie jį sekiojančią mergaitę, laukia dantukų fėjos. Hubertui jau nebe du, du su puse – greitai kaip žirnius žodelius beria, pats užsega sagutes ir yra darželio naujokas. Perverčiu nuotraukų albumą – pasirodo, ir jis buvo mažas. Taip jau surėdyta, mažas esi tol kol nėra mažesnių.

Du. Du  su puse. Trys. Taip ir nestabtelėčiau. Grįžusiam tėčiui nusišypsočiau, arba iškoščiau- pasiimk, pavargau. Dar pasidalinčiau keliomis emocijomis feisbuke.

Man patinka skųsti mažiausiąjį. Šakės, neįmanoma. Niekas jam netinka. Rankinukas.  Dėmesio vampyriukas.  Ir tada vieną akimirką prisimenu, kaip žiūrėjau į vamzdeliais apraizgytą miegantį mažylį, spaudžiau ašarą, kaip pati noriu rūpintis savo vaiku, spaudžiau ašarą melsdama jėgų  per anksti gimusiam mažyliui.  Ir jis iš visų jėgų dabar malasi, tursuoja, krykščia, kabinasi į mamą. Tai, mama, rūpinkis, dalinkis, būk šalia! Mokiau  valgyti, prašiau, kad stengtųsi,  o nesidžiaugiu košių virimu ir erzinuosi drimbančios košės kąsniais. Kažkaip  dienų bėgime susikuičia visos viltys, norai, jausmai. Viskas priklauso nuo požiūrio į akimirką. Man labiausiai reikia popieriaus lapo. Suskaičiuoju mintis, susigėstu. Strykteliu ant žemės ir turstuoju kartu su pradedančiuoju ropliuku, užsimaniau padaryti kokią patrauklią ropojimo trasą. Kai grįš tėtis aš tikrai kažką su džiaugsmu papasakosiu. Dar kartą susigėstu. Prieš dešimtį minučių būčiau norėjusi skųstis rutiniška mamos diena.

Man iš tiesų pabodo namai. Arba namų šeimininkės titulas, aš spirgu kažkur išeiti.  Ypatingą akimirką išgyvenu išėjusi. Geriu į save poilsio minutę, ir garsiai sakau, oh kaip faina.  Grįžus pagalvoju, kad turbūt perdėtai leidau suprasti , koks mamiškas gyvenimas varginantis ir nuobodus. Tai akimirkos jausmas. Piešiam terliones ir džiūgauju, smagu. Akimirkos jausmas. Ir tai nereiškia, kad vakar melavau jiems, arba, kad šiandien meluoju vaikams. Nieko nėra geriau  nei vaikų krykštavimas, terlionės, ožiai, raganosiai, rankinukai, burbulai, guminiai ančiukai. Jei ne tai, man niekada tiek laimės nesuteiktų likeris į arbatą ir  atviras draugių pokalbis ant švarios sofos žvakių šviesoje.

Aš laiminga  rudenį namuose, tikrai. Bet poryt aš vėl prašysiuosi pasėdėti ant tos jaukios sofos.Arnas 5 (24).jpg

 

Raktažodžiai: