Nėštumo optimizmas ir mamos realybė

Kol dar nesilaukiau Adomo, vaikai man buvo kažkokios kosmoso gėlytės: mieli, draugiški, juokingi ir labai juokingi. Apie vaikų auginimą neturėjau jokio žalio supratimo, tik tai, kad jiems patinka dovanos :)
 
Nėštumas savaime padiktavo smalsumą, kuomet ėmiau ne tik skaityti knygas, bet ir stebėti vaikų elgesį, vertinti kitų tėvų pasirinkto auklėjimo taktikas, taip pat imdavau graudintis išvydus kiekvieną mielą kūdikio vaizdelį ar žiūrėdama filmus kaip įsimylėjaliems gimsta vaikelis.
 
Galiausiai tapus mama supratau, kad nėšumo fantazijos labai skiriasi nuo realios tėvystės. Ir galbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tapus mama pasaulis tiesiog atrodo kitoks, kad daugelį dalykų imi vertinti visiškai kitaip, bet kartais taip smagu palyginti gyvenimą prieš ir po :) 
 
 

Tapusi mama aš supratau, kad:

  1. laiko vertė yra kur kas didesnė nei kada nors žinojau. Laikas, skirtas vaiko lavinimui, laikas, praleistas tik dviese su vyru, laikas, kuomet tu dar esi jauna, nes auginant vaiką, jis taip greitai bėga, kad sunku susitaikyti su tuo, jog paakuose raukšlių tik daugėja :) Laikas yra be galo brangus, todėl jį reikia tinkamai išnaudoti ir verinti;
  2. atsiradus vaikui šeima tiesiog natūraliai pradeda daugiau domėtis sveikesne mityba, galbūt renkasi sveikesnius produktus ar užkandžius, daugiau laiko skiria produko sudėties analizei, o kai kurie iš esmės keičia gyvenimo būdą tapdami vegetarais ar ekologiško maisto gerbėjais, ir tai ne mamyčių pamišimas, kaip kad įsivaizdavau nėšumo metu, o normalus rūpestis vaiko sveikata;
  3. mama neturi laiko kada sirgti ir dabar kaip niekad bijau net menkiausio peršalimo, nes sirgimas nebus gulėjimas lovoje ir skambinimas visiems iš eilės guostis. Sirgimas mamai reiškia įprastą dieną su nepalyginamai blogesne savijauta;
  4. nufotografuoti besišypsantį, į objektyvą tiesiai žiūrintį, laimingą kūdikį, kokie dažniausiai būna reklamose, yra tiesiog misija neįmanoma, nes kūdikio miegelis tampa toks svarbus, kad nesinori jo drumsti net ir nekaltu mygtuko paspaudimu, o ir pati randi svarbesnių darbų. Kai vaikas jau pradeda sėdėti, žaisti, vaikščioti, tai paprašyti, kad jis atsisuktų į tą visiškai neįdomią juodą skylę, nėra vilčių;
  5. beveik visuose filmuose rodo daug nesąmonių apie kūdikius ir nėščias, pvz., kad beveik 90 proc. filminių nėštučių nubėga nerealiai gausūs vandenys, kad visos jos gimdo automobilyje arba parduotuvėje, kad kūdikius nešasi į ofisus ir ten dirba, kad kūdikiai dažniausiai miega, nes realybėje tikrai to nebūna;
  6. iš tiesų susitvarkyti namus su vaiku yra neįmanoma. Kol pati to nepatyriau, tiesiog galvodavau, kad toks žmonių gyvenimo būdas: gyventi šiek tiek apsivertus su dviem kalnais rubų (skalbinių ir laukiančių lygintuvo), po visus namus išmėtytais žaislais, prie kojų limpančiais trupiniais... Save laikau prijaučiančia pedante, bet mūsų namai jau niekada nebebūna tvarkingi, nes tiesiog trupinių ir pirštų antspaudų 10 kartų padaugėja, o laiko tvarkymuisi 10 kartų sumažėja;
  7. kad ir kaip būčiau optimistiškai vertinusi savo galimybes, bet dirbti (turiu omenyje ne namų ruošos darbą ar rankdarbius, o realų darbą darbdaviui) namuose su kūdikiu / vaiku be trečio asmens pagalbos yra neįmanoma;
  8. turėjau nusistačiusi daug dalykų: mano vaikas tikrai taip nedarys, nes čia juk tik tėvų apsileidimas auklėjime, mano vaikas tikrai sėsis ant puoduko jau metų laiko, mano vaikas.... Bet! Tapus mama matau realybę, o ji yra tokia, kad vaiko tu nepriversi elgtis vienaip ar kitaip, viskam yra savas metas ir visas tas auklėjimo bei vaiko vystymosi ir raidos subtilybes dar reikia gerai išmanyti, tik po to pulti vertinti; 
  9. nors vaikiški rūbai 10 kartų mažesni už suaugusių, bet kainuoja beveik tiek pat arba net brangiau. Tik iki šiol nesuprantu šio fenomeno: ar kainas įtakoja didesni reikalavimai vaikiškoms prekėms, ar pardavėjai tiesiog žino, kad tėvai vaikams tikrai pirks;
  10. pati aš tikrai neužaugau, mane užaugino tėvai ir jiems reikėjo įdėti iš tiesų daug meilės, kantrybės, bemiegių naktų, atsidavimo, rūpesčio, dėmesio, auklėjimo, pašnekesių, tolerancijos, supratimo, daug daug daug savo laiko... Aš, kaip niekada gyvenime, jaučiuosi jiems be galo dėkinga!

 

Raktažodžiai: 

Komentarai

Po tokių mielų straipsnių ir pati beprotiškai noriu pastoti :) Labai faina skaityt Jūsų blog'ą.

Dėkui už spalvingą sąrašiuką!:)
Man sunkiausia atrodo kaip reikės prižiūrėt mažąjį ir rūpintis jo sveikata.. Prisigaudžiau visokių puslapių kaip Pasveik.lt, prisiskolinau knygų, bet visvien neramu, atrodo, jie labai gležni:)