Pagranduko gimimas

Netvarka. Labiausiai širdyje. Kai po širdimi pradėjau nešioti  trečią kūdikį iš karto nusprendžiau – bus Pagrandukas.  Galiausiai ir gamta*  nusprendė - bus pagrandukas. Ir iš tiesų nėra geresnio žodžio apibūdinančio to mažyčio  Žmogučio paskubinto išvysti Pasaulį. Na dar labai jaukiai skambėtų: Coliukas, Ankstukas, bet man jis tikras mažutis pagrandukas. Tik apvalumų visai nematyti... , kojytės storį lyginu su savo nykščiu. Bet kurį laiką  stebėdama pačių mažiausių Žmogučių kabinimąsi į Gyvenimą savo Pagranduką, rodos, irgi imu regėti kitaip. Oho, gal jis net didžiausias šiame kambarėlyje, tarp kitų Mini, kurie šildosi stiklinėse lovelėse.

Tai kas sukuitė mano širdį? Staigmena, rašau draugėms žinutę, - spėkite, kur dabar esu? Niekada neatspės, - pagalvojau. Išgėrusi valerijono, laukiau savo vaikų ir vyro. Aplink zujo daktarai ir aš tiesiog griebiausi šiaudo. Parašysiu žinutę, gal kas išgelbės? Ne, dar nebuvo laikas. Ir aš blaškiausi tarp to, kas netrukus turėjo įvykti ir bandymo  atsisveikinti su pačia ypatingiausia savo būsena. Nepavyko.  Sugužėjo mano šeimos vyrukai ir per tas 10 minučių man norėjosi juos įspėti apie atkeliaujantį naują šeimos narį, apie tai, kad aš juos labai myliu, apie tai kad būtų vieningi ir saugotų vienas kitą...

Laikas,- pasakė daktaras. Atsisveikinau su šeima ir pradėjau pasisveikinimo ceremoniją su savo naujuoju šeimos nariu. Ir visą tą laiką  kol  tolimame kamputyje blaškėsi vyras, kol močiutės gūglindamos braukė ašarą ir  kol Pagrandukas  buvo raginamas pasirodyti – visą tą laiką aš galvojau apie tai kad jau viskas, netikėta idealaus laukimo pabaiga, kad nebebus pilvuko,  aš ką tik įsigijau nėštukės marškinėlius ir seną striukę iškeičiau į didesnę, nesuruoštas kraitelis, aš taip ir nesusidariau sąrašo ko reikia į ligoninę. Ne, aš tikrai nebuvau tam pasiruošusi. Emociškai labiausiai...

Jei būčiau turėjusi laiko... per pusvalandį bandyčiau išverkti kažką panašaus į „kodėl?“, „negali būti“, „nesąmonė“ ir tuomet kibčiau į maldą. Mano Pagranduk, būk stiprus, - nuoširdžiai prašyčiau.

Pusvalandžio aš neturėjau. Viskas vystėsi žaibiškai. Sunki preeklamsija*. Nutraukti nėštumą, - pasakė apžiūrėjusi gydytoja. Ne rytoj, dabar.

Dabar  gimė stiprus berniukas. Tik truputį per anksti, tik truputį mažutis. Man netgi paguldė jį ant krūtinės. Aš spėjau pajusti savo kūdikio kvapą, bet tikrai nespėjau suprasti, kad dabar esu jau trijų berniukų mama.

Ir visą mėnesį jautriai, ilgesingai, nuoširdžiai, atvirai, kaltinančiai, netveriančiai, džiaugsmingai aš labai po mažu tą netvarką kuopiu...

Trečią kartą mama! Ne tik širdyje. 

Labas, Pagranduk.

arniukas_0.jpg

 

 

 

Raktažodžiai: